Naujienos

Šiandien, 2011 m. balandžio 13 d., Seime vyko spaudos konferencija “Kodėl už įstatymo ribų atsidūrė mūsų tautos paveldas, meno žanras – autorinė juvelyrika?”, kurioje taip pat dalyvavo LATGA-A Vizualinių menų, kūrinių panaudos ir reprografinio atgaminimo skyriaus vedėja Gabrielė Naprušienė.

Lietuvos autorinės juvelyrikos kūrėjų asociacijos sekretorius, autorinės juvelyrikos kūrėjas Tadas Deksnys įvardijo pagrindines problemas, su kuriomis susiduria autoriai. Pasak jo, “šiuo metu kuriančiam dailininkui keliami panašūs reikalavimai kaip ir masinės produkcijos gamintojui ar prekeiviams, atvežantiems produkciją iš kitų šalių. Net ir baigęs mokslus ir turintis specialybę paliudijintį diplomą, norėdamas gyventi iš savo kūrybos autorius privalo dar gauti leidimą iš Prabavimo rūmų savo kūrybai. Jis negali laisvai pasirinkti kūrybos vietos, pavyzdžiui autoriui nusprendus kurti savo namuose, leidimas neišduodamas ir jis negali kurti, nors kiti kūrėjai gali kurti kur tik nori. Be to, yra privaloma vesti apskaitą, kuri dailininkams yra sudėtinga, atima daug laiko ir varžo kūrybinius ieškojimus. Kūryba ir kūrybiniai ieškojimai yra sunkiai suinventorizuojamas procesas. Susiduriama net su tokiom kurioziškom situacijom, kad net prie Baltijos jūros atostogų metu rastus akmenėlius su gražiais raštais reikia inventorizuoti. Pabandykim įsivaizduoti tapytoją ar kitą kūrėją, kuriam būtų nustatyta dažų išeiga ar kažkokie kiti reglamentai. Autoriniame darbe yra daug svarbiau autorystė ir idėja nei panaudotos medžiagos. Kiek teko domėtis, kaimyninėse šalyse kuriantiems dailininkams taikomi daug paprastesni reikalavimai ir yra vykdoma užbaigto kūrinio kontrolė, o ne bandoma kontroliuoti kūrybinį procesą.”

Gabrielė Naprušienė atkreipė dėmesį į tai, kad LR Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybės priežiūros įstatymo preambulėje įvardyta įstatymo paskirtis - ginti vartotojo teises ir saugoti valstybės interesus. Šio įstatymo teisinis ribotumas ir jo taikymas taikomosios dailės kūrėjams, o būtent juvelyrikos autoriams bei autoriams dirbantiems su metalais, ima grėsti autorių teisėms ir interesams. ATGTĮ nustato autorystės prezumpciją, kuri reiškia, kad asmuo, pasivadinęs kūrinio autoriumi yra autorius, kol neįrodyta kitaip. Jokios kitos prievolės autoriui nenumato nei ATGTĮ, nei Berno konvencija. Pagal galiojančius teisės aktus nėra numatyta ir jokios privalomos kūrinių registracijos ar kitokios apskaitos, o tai reiškia, kad valstybė pasitiki autoriumi, o kartu perkelia autoriui visą atsakomybę už jo sukurto kūrinio originalumą prieš vartotoją. Taikomosios dailės kūrinių autoriai yra diskriminuojami, nes jų intelektinė veikla yra prilyginama gamybai, jų vienetiniai autoriniai kūriniai prie serijinės produkcijos. Kūrinio meninė vertė nepriklauso juk nuo tauriųjų metalų, vartotojas perka meno kūrinį vertindamas kūrėjo profesionalumą, autorystę, kūrinio originalumą, unikalumą.  Tampa nebeaišku nuo ko ginamas vartotojas – ar nuo autoriaus, kurį jis pats pasirenka? Kodėl valstybė vienų kūrybinių sričių autoriais pilnai pasitiki, o juvelyrikos autoriais nepasitiki ir sukuria daug kontrolės mechanizmų? Kodėl juvelyrikos autorius pats negali nuspręsti ar žymėti savo kūrinį prabos ženklu ar ne? Kodėl juvelyrikos autorius žinodamas kokius metalus naudojo kūrinyje negali pats pats meniškai uždėti tą prabą? Juk kūrybos laisvės garantijos skatina kūrybą, o menas turtina valstybę, tad tai turėtų būti valstybės interesas.”

Seimo narys Mantas Adomėnas reziumavo, jog “būtina peržiūrėti Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymą, kadangi šis paveldėtas įstatymas atspindi labiau sovietinį mentalitetą, kai auksas buvo pagrindinis vertės matas. Dabar mes iš tiesų turim visai naują situaciją, kai nebe auksas yra visa ko vertės matas, bet kūrybiškumas yra kur kas vertingesnis už tą auksą ar kitus tauriuosius metalus, kurie gali būti naudojami. Todėl būtent kūrybiškumui įstatymas turi išlaisvinti kelią ir sudaryti sąlygas skleistis”.