Taip, visi skaitytojai lengvai atspėjo, kad knyga pavadinta taip pat, kaip populiarioji Eduardo Mieželaičio poemėlė vaikams „Zuikis puikis“. Taip, ne tik E. Mieželaičio, bet ir UAB „Viltinga“ ir ko Zuikis puikis iškeliauja į mokyklą, pakeliui pamato kopūstą (E. M.: „Pabėgėjęs / Atsidūsta. / Mato / Didelį / Kopūstą“ – UAB: „Uodegėlę / Kraipo, pusto, / Ką gi mato jis / - Kopūstą!“), ir poeto, ir anonimo zuikis sutinka lapę ir šoka su ja, jiems griežia ežys ir pučia dūdą varnas (taip, abu autoriai išvydo tuos pačius vaizdus), ir E. M., ir UAB zuikis braukia ašarą dėl neparuoštų pamokų ir galų gale padaro išvadą, kad mokytis teks.
Prašau patikėti, panašumus rodančių situacijų ir citatų, be tos, kuri pateikta, čia daug galima buvo pateikti. Galima būtų kalbėti apie E. Mieželaičio kūrinio metrinės schemos, jo poetinės kalbos imitacijas ir padirbinius, tiesa, nevykusius.
Bet, skaitant UAB „šedevrą“, atminty pribunda ne tik jau minėtas poetas, bet ir kitas – Vytė Nemunėlis (Bernardas Brazdžionis). UAB savo knygą pradeda taip: „Ten kur ošia / Senas šilas / Po pušim / Sena sena. / Zuikis puikis / Ten gyvena / Ir zuikienė / Jo mama.“ Vytė Nemunėlis savo „Meškiuką Rudnosiuką“ buvo pradėjęs, net nepatogu cituoti visiems žinomą posmą, šitaip: „Ten miške, kur eglės ošia, / Po pušim sena sena / Buvo meškinas Rudnosis, / Rudnosienė jo žmona.“ Žinoma, klasikas eilutes sutvarkė kaip pridera (kalbu apie eilėdarą) ir kablelius vietoj padėjo. O ką apie tai išmano UAB?
Jau girdžiu, kaip gerbiami kolegos sako: Valentinai, esi rimtas žmogus, ko tu kuitiesi po šitą šlamštą, aiškini visiems suprantamus dalykus?
Atsakau: taip, man gėda, bet gėda ir dėl to, kad gali ramiai sklisti toks padirbinys, gėda, kad visi tyli, baisu, kad šlamštas brukamas vaikams.
Na, čia kaip sakoma, „lyrinis“ autokomentaras, šio kritiko liga.
Toliau.
Trumpas pranešimas Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos vadovui Donatui Smalinskui. Eiliuotame tekste, kuriame viso labo 150 eilučių, yra 8 akivaizdžios skyrybos klaidos, UAB rašo sugūžėjo, tik tai (vietoj tiktai), žeponą, lyg (vietoj lig). Ir visa tai išleista vaikams, ir dar kokia „kūrinio“ idėja – reikia mokytis! Apie stilių (sprukti palengva), kirčiavimą, metrinių eilučių skaidymą nemandagu nė kalbėti. Ne, visgi tebus vienas pavyzdys visu grožiu:
KITĄ RYTĄ
PAMOKĖLĖJ
DREBA
MOKINIO
ŠIRDIS. GAL
NEKLAUS
ATSAKINĖTI,
O GAL IMS
IR PASAKYS?
Tarp šio straipsnelio skaitytojų pasitaikys žinančių, kad jo rašytojas šį tą išmano apie autorių teises ir pagal visuomenines pareigas susijęs su jų gynimu. Taip. Bet kartu žinau – plagiato įrodymas yra ilgas teisinis vargas, kad ir kaip skaudu būtų tą girdėti minėtų poetų autorinių teisių paveldėtojams bei tikrųjų jų kūrinių leidėjams.
Dėl to sakau, kad svarbiausias teismas yra skaitanti visuomenė. Ji turi žinoti, kas yra padirbiniai ir kad jų nereikia pirkti.
