Už drąsius autorius kūrybiškai Lietuvai.

Kai vaikystėje vakarais ateidavau į dėl įvairių konfliktų nesaugia laikytą mūsų gatvės krepšinio aikštelę, vis tiek jausdavausi užtikrintai ir drąsiai. Nes ne tik aš, bet ir visi kiti čia žinojo, kad turiu mane apginti visada pasirengusį stiprų vyresnį brolį. Šiandien mano aikštelė – teatro pasaulis, kuriame taip pat jaučiuosi saugiai ir užtikrintai. LATGA jau ne sykį apgynė mano interesus, padėjo kūryboje, suteikė naudingų žinių ir patarimų.

Mano šviesaus atminimo močiutė taip ir numirė manydama, kad aš neturiu darbo. Taip, ji žinojo, kad koncertuoju, jog scenoje dainuoju savo sukurtas dainas. Bet jai buvo visai neaišku, kaip tai gali būti kieno nors darbas. Kai už veiklos nėra etato, taigi – ir algos, viskas tampa pernelyg neapibrėžta ir neaišku. Tuo tarpu LATGA, kaip ir aš, puikiai žino, kad dainų kūryba yra darbas. Darbas, kuris užtrunka ilgai, reikalauja daug energijos, minčių švarumo ir dangaus dovanos. Todėl išmoka man tai, kas dainų autoriaus gyvenime yra panašiausia į algą – reguliarų autorinį atlyginimą. Tie pinigai rodo, kad kūryba, nors ir kuriama pasauliui, priklauso autoriui. Tie pinigai rodo, kad kūrybos pasauliui reikia. Ačiū LATGAI, kad kūrėjo darbą padaro įmanomu darbu.

Esu dėkingas LATGAI už finansinę paramą mano filmui „Techno, Mama“ dar pačioje ankstyviausioje filmo vystymo stadijoje. Tai man padėjo su komanda sukurti itin unikalų ir stiprų trumpo metro filmą, kuris buvo nominuotas „Venecijos Liūtui" ir prestižiniams Europos kino akademijos apdovanojimams. Filmas jau apkeliavo virš šimto kino festivalių ir laimėjo virš trisdešimt įvairių apdovanojimų. Ačiū už šį palaikymą ir kelionę kartu!

LATGA man asocijuojasi su užnugariu ir žmonėmis, su kuriais galiu pasitarti, pasikonsultuoti, norėdama išsiaiškinti kaip apsaugoti save, kaip autorę, ir sukurti geriausias sąlygas savo kūriniui ir jo gyvavimui.

Tapęs LATGA tarybos nariu, matau šitoje organizacijoje didžiulį energijos ir pozityvaus jaunatviško mąstymo užtaisą. Matau norą keistis, peržengti savo ribas tam, kad LATGA taptų atvira visiems. Kad ji virstų susitikimų, dalijimosi, kūrybos erdve. Noriu būti šito dinamiško ir labai svarbaus proceso dalyviu.

„Gal dar pagalvok? O jei knygų rašymas tau būtų tiesiog kaip laisvalaikio pomėgis? Gal pasilik prie normalaus darbo?“ – tokius ir panašius klausimus girdėdavau prieš penketą metų. Kodėl? Tiesiog atsiradus šviežiai būsto paskolai ir pirmajam dirgėliukui, kaip atsakingas šeimos vyras ir tėvas sykį tariau sau: išeinu iš darbo. Ir nepaisydamas tuo metu vyravusių mitų, gyvensiu tik iš to, kas man teikia didžiausią džiaugsmą – iš vaikų rašytojo amato! Kai 140 proc. tiki tuo, ką darai, iš šono atrodę neįmanomi dalykai tampa įmanomi. Bet kai sužinai apie LATGA, jos išmokamą atlygį už knygų panaudą bibliotekose ir ne tik piniginį rūpestį Lietuvos kūrėjais, pasitikėjimas savo pasirinkimu išauga dar labiau – šiandien viską sudėjus į bendrą puodą, esu skaitomiausias lietuvių vaikų rašytojas!

Šiandien tikrai nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be LATGA. Galiu tik džiaugtis, kad galiu oriai gyventi vien iš kūrybos ir prie to ženkliai prisideda LATGOS surenkamas atlyginimas autoriams. Bet LATGA tikrai nėra vien tik apie atlygį kūrėjams – ši organizacija puikiai atstovauja mano, kaip kūrėjo interesus, visada pakonsultuoja teisiniais klausimais, kuriuose dažnam autoriui nesunku pasiklysti. Iš tikrųjų jaučiu, kad LATGA rūpinasi ir manimi, ir kitais asociacijos nariais. Ir rūpinasi taip, kaip turėtų žmonėmis rūpintis kiekviena institucija – būti ne biurokratine mašina, o suteikti saugumo jausmą ir žinojimą, kad viskas bus padaryta taip, kaip turi būti padaryta.