Dominykas Vaitiekūnas: būti autoriumi – didelė dovana

Tęsiame pokalbių apie kūrybą su savo nariais ciklą „LATGA kūryba“ ir kalbiname muzikos ir tekstų autorių, dainininką ir aktorių Dominyką Vaitiekūną, neseniai pristačiusį naujausios savo dainos „100 aš“ vaizdo klipą, kurį galima vadinti pavasarį pasirodysiančio naujo albumo ašimi.

– Ką tik paleidai į gyvenimą naują vaizdo klipą „100 aš“. Papasakok trumpai apie jį. Ar tiesa, kad jis atspindi būsimo albumo temą?

– Man atrodo, kad buvimas autentišku savimi – nuolatinis bandymas suderinti skirtingus savo „ aš“, kurie neretai „kalasi“ tarpusavyje ir kelia didelį vidinį disonansą. Kai pavyksta juos visus sutaikyti ir surasti kažkokį vidinį susitarimą, atsiranda pilnatvė ir harmonija. Mano naujasis albumas yra bandymas atsakyti į banalų, bet svarbų klausimą „ką reiškia būti savimi“.  Ir aš į tai bandau atsakyti kurdamas dainas skirtingiems savo „aš“. Bijau, kad vieno albumo gali ir nepakakti (juokiasi).

– Kada planuoji išleisti naują albumą?

– Na, jeigu planavimo ir deadline‘ų dievai bei deivės mūsų komandai bus palankūs, tai turėčiau balandžio pradžioje jau pakviesti pasidžiaugti ausimis, o pavasario antroje pusėje – ir į pristatomąjį skirtingų „aš“ kabaretą.

– Kaip atrodo tavo kūrybos procesas, kaip gimsta kūriniai?

– Labai įvairiai. Stengiuosi savęs neriboti, bet mano kuriantysis „aš“ turi savo kūrybinį algoritmą ir pradeda nuo idėjos. Ko gero, kol nesuprantu konkrečios temos, kuria noriu kalbėti, ir pagrindinės minties, tol negaliu sėsti rašyti dainų. Supratęs mintį ir įsitikinęs, kad turėsiu ką pasakyti, ieškau kažkokios tekstinės frazės. Ir tada jeigu jau turiu bent vieną frazę – prasideda muzikos kelionė ir paieška. Bandau suprasti koks tempas, ritmas tiktų temai atskleisti. Tada arba knisuosi savo diktofono archyvuose, kokių muzikinių motyvų esu „prikniaukęs“ įkvėpimo akimirką, arba sėdu prie pianino, o tada jau kviečiuosi į pagalbą savo kolegas tolimesniam vystymui.

– O kas tau padeda dainas išvystyti iki profesionalaus skambesio?

– Finansavimas ir tada geri arba talentingi žmonės (juokiasi). Šiaip man be galo pasisekė, pirmiausia – dėl gerų ir talentingų žmonių, kurie padeda mano visam savo šimtui nepasimesti tarp natų. Albumą kūriau su  gitaristu Kęstučiu Vaitkevičiumi, o prodiusuoti sutiko Rolandas Venckys-Innomine. Abu jie turi aukštus etikos ir kokybės standartus, aiškią tvarką, todėl jaučiuosi kaip laimėjęs loterijoje, kad su manimi dirba žmonės, kurių supratimas apie darbą yra panašus kaip ir mano. Tai – didelė prabanga. O kita prabanga – gauti finansavimą. Esu tikrai dėkingas asociacijos fondams, nes be jų klipo idėjos tikrai nebūčiau pajėgęs įgyvendinti. O iš albumo būtų likęs EP arba tik pavieniai singlai.

– Kas įkvepia kurti?

– Viskas. Bet gal dažniausiai gyvenimo nepatogumai.

– Kokia geriausia, maloniausia kūrybinio darbo dalis?

– Jeigu leistų kas pasirinkti – eičiau tiesiai į sceną. Aš jaučiuosi, kad tarp visų mano profesinių „aš“ labiausiai dominuojantis yra sceninis artistas. Gal dėl to, kad ir muzikoje atsidūriau aš iš teatro sferos. Aišku, visi procesai yra žavūs ir reikalingi. Negali jų prašokti autorinėje kūryboje. Bet jeigu galėčiau, pagreitinčiau muzikos ir teksto kūrybinį procesą, nes jie visada yra labai emociškai ir intelektualiai intensyvūs, kupini abejonių, variantų, svarstymų. Kūryba šiaip nepatogus dalykas. Bet per nepatogumus labai daug sužinai apie save ir kitus. Todėl būti autoriumi, o ne tik atlikėju yra didelė dovana. Nors ir nepatogi.