Visos LATGA aktualijos tavo el. pašte

Prenumeruok naujienlaiškį.

    Paskelbta: 2021-12-29

    Dramaturgas Laurynas Adomaitis – apie kūrybą ir įkvėpimą

     width=

    Tęsiame interviu ciklą „LATGA kūryba“. Šį kartą apie kūrybos gelmes kalbiname mūsų asociacijos autorių, dramaturgą Lauryną Adomaitį, kuris buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi Jaunojo menininko kategorijoje už dramaturgiją spektakliui „Alisa“.

    – Kaip atrodo jūsų kūrybos procesas, kaip gimsta kūriniai?

    – Visų pirma rašyti reikia pradėti. Ilgiausiai trunka prisijaukinti tuščią popieriaus lapą. Galima jį matyti kaip priešą, nes jame nėra jokių užuominų. Nuo ko pradėti? Bet jis nėra priešas. Jis paklūsta tavo valiai. O iš kur gauti valios? DeLillo knygos „Mao II“ pagrindinis veikėjas bijo, kad „rašytojus pakeis teroristai“ ir kad ateitis priklauso minioms, todėl jis atsiskyręs rašo, bet nieko nepublikuoja. Jei publikuos, jis neteks tikrojo savęs. Tam, kad ryžtumeisi sukurti kitokį pasaulį, reikia kažko bijoti ir baimę puoselėti. Kitaip valios neužteks, o tas pasaulis bus nepilnas ir neįdomus. Kai kažką parašai – ypač pjesę – dar reikia, kad ji veiktų ir skambėtų. To nepadarysi iš pirmo karto. Skaitant su aktoriais ir režisieriumi tekstas vystosi. Pirmas pjesės variantas yra kaip vėžlys, apvirtęs ant nugaros. Jis neturi jokių šansų niekur nueiti. Kartais reikia daug pastangų, kad vėžlį apversti ant kojų. Tik kai pavyksta, jis eina!

    – Kas įkvepia kurti?

    – Kaip jauniausias nepriklausomos Lietuvos teisėjas nusprendė eiti į teisę? Vaikystėje jis su tėvais nuvažiavo į zoologijos sodą Frankfurte. Su gidu jie apėjo visus skyrius. Krokodilai, vilkai, begemotai. Kondorai. Tada jie priėjo primatų kampelį. Prie įėjimo stovėjo ženklas: „Už šito kampo stovi pavojingiausias gyvūnas pasaulyje“. Visi stabtelėjo. Pasuko už kampo. Ten nuo žemės iki lubų pakabintas veidrodis. Visi suaugę pradėjo purkštauti. O jis vienas absoliučiai sustingo. Jis žiūrėjo į savo tėvus ir kitus veidrodyje. Ar jie yra žiauriausios būtybės žemėje? Taip, deja, taip. Todėl visi kiti gyvūnai nuo mūsų bėga. Jie žino, kas yra žmogus. Ar tai tiesa? Turbūt ne. Bet aš noriu sužinoti, kas tam jauniausiam nepriklausomos Lietuvos teisėjui nutiko toliau. Koks jis žmogus užaugo? Man įdomu. Tai yra personažo pradžia, nes tai yra istorija. Aš visada ieškau pasakojimo.

    – Kokia geriausia jūsų darbo dalis?

    – Geriausia ir esminė mano darbo dalis yra viena. Tai yra rašyti tekstą, matyti, kaip jį supranta ir atlieka profesionalai, aktoriai, tada stebėti stebėtoją, t.y. žiūrovus ir jų reakcijas. Mokytis iš to. Tada rašyti geriau, matyti daugiau. Prikaupti daug įžvalgų, o tada nieko nebedaryti. Nebekurti. Gaminti maistą, gerti vyną, šnekėtis. Lavinti skonį, sportuoti. Galiausiai atrasti tokią istoriją, kurios negali nepapasakoti. Ir vėl rašyti. Tai geriausia dalis.

    Visos LATGA aktualijos tavo el. pašte

    Prenumeruok naujienlaiškį.